Ingo Schulze (g. 1962 m.), rašytojas iš buvusios VDR ir Kalbos ir literatūros akademijos prezidentas, savo kūryboje dažnai kalba apie Vokietijos „postkomunistinės“ būklės melancholiją. Jo romanas „Teisieji žudikai“ tapo forumu apmąstyti šalies epochinius pokyčius per Drezdeno knygyno Norberto Paulini gyvenimą. Knyga prasideda legenda apie garsų knygyną – apolitišką, išsilavinusį viduriniosios klasės narį, į kurį plūsta visa Rytų Vokietijos intelektualų bendruomenė. Šią idilę sugriauna Berlyno sienos griūtis: Paulini pamažu praranda klientus, parduotuvę ir žmoną; buvęs jo atsiribojimas nuo pasaulio už knygyno durų virsta radikaliomis politinėmis pažiūromis. Schulze meistriškai derina filosofinio palyginimo ir trilerio, alegorijos ir socialinės satyros elementus, užfiksuodamas savo tautiečių emocinių išgyvenimų metamorfozes. Savo galvosūkio tekste autorius kviečia susimąstyti, ar žmogus, buvęs sunkių istorinių įvykių epicentre, gali išlikti ištikimas savo principams.