Prieš dešimt metų pūga sutrukdė gydytojui Garinui pasiekti Dolgoe kaimą ir paskiepyti jo gyventojus nuo Bolivijos viruso, kuris žmones paverčia zombiais. Gydytojas stebuklingai išvengė mirties nuo sušalimo begalinėje snieguotoje stepėje, tik tam, kad grįžtų į postapokaliptinį pasaulį, kuriame jo pacientai bus juokingiausi ir bejėgiškiausi padarai Žemėje, buvę pasaulio valstybių lyderiai. Šis pasaulis, kuriame laikrodžiai iškalti iš akmens, o „iPhone“ – iš medžio, yra Sorokino distopijos enciklopedija, užtikrintai perteikianti ateitį tamsios praeities bruožais. Nepaisant įprastos ironijos ir parodiškų nuorodų į rusų prozos kanoną, „Daktaras Garinas“ išsiskiria pastebimai nauju nerimo lygiu: pelkių juodaodžių gulagas, sovietinio eksperimento šalutinis produktas, pasirodo esąs baugesnis už atominę bombą. Kita radikali naujovė – skvarbi lyrizma. Sugriautos visatos griuvėsiuose senamadiškas gydytojas sutiks, praras ir atgaus savo tikrąją meilę, tik tam, kad ją gydytų visą likusį savo gyvenimą.