Vera Nikolajevna Markova (1907–1995) yra žinoma visų pirma kaip filologė-japonologė, japonų literatūros tyrinėtoja, iškili vertėja iš japonų (Sei Šonagon, Macuo Bašio, Akutagava Rjunosukė ir kt.) ir anglų (Emili Dikinson) kalbų. Tačiau visą savo gyvenimą Vera Markova rašė eilėraščius ir niekada jų nespausdino. Pirmieji jų publikacijos pasirodė „Naujajame pasaulyje“ Sovietų Sąjungos pabaigoje, 1989 metais, kai autorei buvo aštuoniasdešimt dveji metai, o pirmasis ir vienintelis gyvojo laikotarpio rinkinys – „Mėnulis kyla du kartus“ – 1992 metais, kai jai buvo aštuoniasdešimt penkeri.

Markovos eilėraščiai parašyti nepriklausomai nuo jos laikmečio sovietinės poezijos. Jie kalba kita kalba, priklauso paraleliniam – slaptam, giliam – XX amžiaus rusų literatūros istorijos sluoksniui, kuris ir šiandien tebeatsiskleidžia. Vertimo darbų įtaka Markovos asmeniniams eilėraščiams gali būti vadinama išlaisvinančia: vertimai išplėtė ir intonacijų diapazoną, ir matymo horizontus.

Įvadinis straipsnis – Olgos Sedakovos. Pabaigos žodis – Olgos Ballos-Gertman.

Į knygą įeina pasirinkti Emili Dikinson ir Bašio vertimai, autorės autobiografija, prisiminimai apie ją.

„Vera Markova (pagal jos pačios pripažinimą) rašė, negalvodama apie publikacijas. Ji jų nenorėjo. Tikriausiai nedaugeliui ji rodė savo eilėraščius: samizdato sąrašuose šių eilėraščių taip pat nebuvo žinoma. Dabar skaitytojas gali atrasti šį didelį vienišą pasaulį. (...) Tai visiškai kitas pasaulis, visiškai kita eilė, kita susikaupimas, kita patirtis“. Olga Sedakova