Būdingas Baltarusijos teatro bruožas pirmoje 2020-ųjų pusėje buvo didelio masto veikėjų (o kartais ir ištisų teatrų) ištrynimas iš šalies meno istorijos. Šis platus ištrynimas paveikė ir teatro studijas. Vieni tiesiog nustojo leisti savo kūrinius, kiti turėjo išvykti į užsienį. Tie, kurie galėjo tęsti savo veiklą Baltarusijoje, pradėjo rašyti atsargiau. Šalies žiniasklaidos vadovybė stengiasi vengti vadinamuosiuose juoduosiuose sąrašuose esančių asmenų vardų. Plačioji visuomenė nebeturi prieigos prie straipsnių, istorinių tekstų, interviu ir recenzijų, publikuotų senosiose valstybinių laikraščių „Literatūra ir menas“ ir „Kultūra“ bei žurnalo „Menas“ svetainėse. Teatro tekstai taip pat tapo valstybės kovos su nepriklausoma žiniasklaida auka. Kartu su informacijos šaltiniais dingo ten publikuotos recenzijos ir interviu.

Nastasjos Pankratovos knyga grąžina į teatro diskursą kai kuriuos tekstus, prie kurių laisva prieiga Baltarusijoje buvo užblokuota – su skirtinga sėkme. Joje pateikiami atrinkti straipsniai, publikuoti tiek valstybinėje žiniasklaidoje, tiek nepriklausomuose šaltiniuose. Tai padeda atkurti daugelį įvykių ir vardų, kurie turėjo įtakos teatro meno raidai Baltarusijoje. Po 2020 m. sistemingas šalies teatro kritikų darbas buvo sutrikdytas, kas aiškiai matoma šios knygos pavyzdyje, kur pastarųjų penkerių metų analitinė medžiaga dažniau yra apibendrinimai dvylikai mėnesių arba didelių festivalių rezultatai.

Knyga padeda užfiksuoti dabartinį teatro istorijos momentą, užpildo spragas, atsiradusias po 2020 m. įvykių, atkuria tiek atskirų teatro veikėjų biografijų, tiek teatro procesų, kurie dar prieš kelerius metus virė profesionalų bendruomenėje, fragmentus.