Monografija skirta vėlyvojo, pokario avangardo – neoavangardo – meninės sistemos genezės ir raidos istorijai XX a. antrajame – XXI a. pradžioje tirti. Ši sistema taikoma nuosekliai siejant ją su XX a. – XX a. 4-ojo dešimtmečių istoriniu avangardu, sudėtinguose atstumimo ir traukos santykiuose tiek su tipologiškai susijusiais pasaulio meno meniniais reiškiniais (pirmiausia verbaliniais – su Vakarų neoavangardo reiškiniais), tiek su sinchroniniais, daugiausia necenzūruotais, buitinio meno reiškiniais. Ypatingas dėmesys skiriamas neoavangardistų kūrybos projektyviniams aspektams, jų siekiui poezijos sąveikai ne tik su atitinkamomis meno schemomis (tapyba, muzika, performansu), bet ir su mokslu, šiuolaikinių techninių išradimų naudojimui (pavyzdžiui, kibernetikos galimybėms). Knyga skirta literatūros ir kultūros tyrinėtojams, plačiajai skaitytojų auditorijai.