Liudmila Petruševskaja – tai žmogus, kuris moka dirbti su chaosu. Ji tai žinojo nuo savo alkanos vaikystės karo metu. Šiandien mergina, kuri Kuibyševo kiemuose dainuodavo už duoną, yra garsi rašytoja, ir žmonės ją vadina „didžiąja“. Ir ji tokia ir yra. Didžioji Petruševskaja visada yra laikmečio balsas. Savo pjesėse („Muzikos pamokos“, „Trys mergaitės mėlynais drabužiais“, „Maskvos choras“, „Cinzano“), prozoje („Mano ratas“, „Laikas – naktis“), scenarijuose (žinoma, „Pasakų pasaka“), poezijoje, dainose ir paveiksluose...

Tačiau šiandien Petruševskaja sako: „Laiko nėra“. Taip ji pavadino savo knygą, kurią jau seniai norėjo sudaryti iš internetinio dienoraščio, kurį pradėjo rašyti dar 2016 m., tekstų. Tai kronika apie tai, kaip gyvenome pastaraisiais metais, gidas per chaosą, absurdą ir siaubingus pokyčius. Čia viskas vadinama tikraisiais vardais, viskas nuoširdu, juokinga, jaudinanti ir bebaimė. Taip, tarsi laikas nebeegzistuotų. Nėra teisingumo, nėra ramybės... tiek daug ko trūksta. Bet, sako Petruševskaja, yra varpų puokštė. Ir mūsų vaikai, ir, žinoma, laisvė.