Holokausto tragedija buvo itin skaudi tema Lenkijai po Antrojo pasaulinio karo. Nepaisant gerai žinomų faktų apie lenkų pagalbą žydams, dauguma Lenkijos gyventojų, šios knygos autoriaus nuomone, užėmė Holokausto „išorinių stebėtojų“ poziciją. Tokią gėdingą patirtį karo amžininkams ir jų palikuonims buvo sunku suvokti, nes jie buvo labiau linkę galvoti apie save kaip apie aukas ir didvyrius. Problemą dar labiau paaštrino komunistinės Lenkijos valdžios įvesti cenzūros apribojimai. Grzegorzo Nizioleko knyga skirta įtemptų santykių, siejusių Holokausto temą ir lenkų teatrą, istorijai. Jame kritiškai analizuojamas spektaklis, vykstantis tiek scenoje, tiek už jos ribų – atminties ir amnezijos, žinojimo ir jo nebuvimo žaismas. Autorius atidžiai nagrinėja teatro „aklumo“ Holokausto atžvilgiu problemą, tačiau dar daugiau dėmesio skiria pavyzdžiams, kai dramaturgai ir režisieriai bent latentiškai palietė šią temą. Pasak tyrėjo, būtent alegorinio pokalbio apie Holokaustą formos sudaro pagrindą iškiliausiems Lenkijos pokario teatro reiškiniams, įskaitant Leono Schillerio, Jerzy Grotowskio, Józefo Szajnos, Erwino Axerio, Tadeušo Kantoro, Andrzejaus Wajdos ir kitų spektaklius. Grzegorzas Niziołekas yra Krokuvos Jogailaičių universiteto Lenkų studijų fakulteto Teatro ir dramos katedros vedėjas.