Aštuntajame dešimtmetyje Centrinės ir Rytų Europos regionas meno istorijoje turėjo hibridinį statusą kaip plati pasienio teritorija tarp „Vakarų“ – kapitalistinės Europos, kur tuo metu vyko judėjimas nuo neoavangardo link postmodernizmo, ir SSRS, kur vyko nelygi kova tarp archaizuojančio socialistinio realizmo ir izoliuoto nepriklausomo meno, kuris kūrė save.

Šis pasienio statusas paaiškina tiek dėmesio stoką „rytų bloko“ šalių menui, tiek jo įvairovę, kuri formavosi nuolatiniame dialoge su Vakarais ir SSRS ir sukūrė daugybę savitų reiškinių. Kai kurie iš jų liko šešėlyje, o kiti išsivystė jau po pertvarkos laikotarpiu.

Ruben ir Maya Fowkes knyga yra vienas iš pirmųjų bandymų apibendrinti šią patirtį. Ji įtraukia didelį kiekį archyvinės medžiagos ir apžvelgia įvairias meno tendencijas Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, buvusiose Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje, konstruodama regiono meno istoriją, be kurios supratimo neįmanoma įvertinti dabartinio šių šalių novatoriško meno.