„Dieviškoji komedija“ septynis šimtmečius simbolizavo dvasinį atgimimą. Tačiau jos kūrimo metu Dante Alighieri buvo ištremtas iš Florencijos. Negaudamas paramos, buvęs politikas ir filosofas sukūrė savo šedevrą – klasikinės ir krikščioniškos įtakos mišinį, kuris amžiams išgarsino italų literatūrą. Savo sapne Dante, lydimas didžiausio antikos dramaturgo Vergilijaus, nusileidžia į pomirtinį gyvenimą, pereidamas pragarą, skaistyklą ir rojų. Leiddamasis gilyn, herojus pradeda jausti vis didesnę užuojautą nusidėjėliams – pamirštoms ir šlovingoms antikos figūroms. Šioje simbolinėje vizijoje viskas – gyvūnai, akmenys, augalai, žmonės – atlieka savo iš anksto numatytą vaidmenį, kurį jiems davė dieviškoji Apvaizda. Įkvėptas kūrinio gilumo ir simbolikos, Salvadoras Dalí sukūrė visą kūrinių seriją. Šios iliustracijos yra daugiau nei vien vizualiniai Dantės teksto papildymai; jos tampa savaime meno kūriniais, įkvepiančiais giliai apmąstyti gyvenimo prasmę, gėrį ir blogį, meilę ir neapykantą. Su jam būdingu žaismingumu ir ironija Dalí interpretuoja šiuos vaizdinius, paversdamas juos ryškiomis ir įsimintinomis vizijomis. Jo unikalus stilius ir filosofinis požiūris atkuria šį didį palikimą, atskleisdami naujus aspektus šiuolaikiniams žiūrovams.