„Paslėpta perspektyva“ – tai atsiminimų knyga apie Antrąjį pasaulinį karą: stulbinančiai sąžininga, įtraukianti ir baisi. Atlikdamas užsakymus įvairiems leidiniams, Kapa žvelgė į Antrąjį pasaulinį karą iš skirtingų pusių: jis fotografavo Anglijoje, Šiaurės Afrikoje, Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Tik pasirodžius, jo kadrus iš įvykių vietos akimirksniu paskleidė visų Amerikos laikraščių pirmosios puslapiai. Fotografijos buvo tokios geros, kad oficiali propaganda reikalavo jas spausdinti visuose leidiniuose be apribojimų. Dėl to amerikiečių agentūra, kurioje dirbo Kapa, buvo priversta jį atleisti. Šis nuotykių fotografas, kuris buvo per geras, kad jį priimtų į darbą, ilgą laiką faktiškai nelegaliai liko karo veiksmų epicentre ir darydavo geriausius reportažus iš fronto.

Aprašydamas savo karinės tarnybos gyvenimą, Kapa sukūrė knygą, kuri be jokių išlygų gali būti vadinama nuotykių. Dėl daugybės laimingų atsitiktinumų, neįtikėtinų sutapimų, spalvingų personažų ir veiksmo masto ji gali varžytis su geriausiais grožinės literatūros pavyzdžiais. Tačiau Kapa buvo iš prigimties dokumentininkas, kas negalėjo neatsispindėti ir jo literatūriniame kūrybiniame darbe.

Pasakojimo kulminacija tampa pasakojimas apie sąjungininkų desanto išsilaipinimą Normandijoje. Pasakojimo įtampai atitinka įtampa, išreikšta to meto nuotraukose: neaiškios, šiek tiek ne fokusuotos, fotografijos žavi savo realizmu arba, greičiau, autentiškumu. Jos priverčia sukrėsti suvokiant, kad ir pats fotografas buvo ten, šią pilką rytą, šiame lediniame vandenyje, ir rizikavo gyvybe kartu su užfiksuotais kareiviais, tačiau, skirtingai nuo dešimčių jų, išgyveno.

Rusų skaitytojas, be abejo, bus nustebintas ir šokiruotas: Kapa Antrąjį pasaulinį karą suvokia visiškai kitaip nei mes. Čia nėra nė žodžio apie Stalingradą, Kursko mūšį ar rusų užimtą Berlyną. Tačiau yra pasakojimas apie karą Didžiosios Britanijos teritorijoje, Alžyre, Italijoje, džiugiai giedančią dainą apie Paryžiaus išlaisvinimą.

Kapos pasakojimas – tai iš esmės virtuozinis žurnalistinis esė, puikus pavyzdys, kaip prieinamu būdu galima perduoti visą istorinių įvykių siaubą, didybę ir svarbą, o iš kitos pusės – naudoti istorinius faktus kaip pagrindą žmogaus prigimties analizei. Šis tekstas patenka į žurnalistikos kanoną dar ir todėl, kad jį galima teisėtai laikyti reporterio objektyvumo etalonu. Neleisdama sau pasiduoti kraštutinumams aprašant siaubą ir grožį, fotografiškai perteikdama skaitytojui faktus, Kapa tuo pačiu daro siaubą dar baisesnį, o grožį – dar gražesnį.

Kapos objektyvumas – tai objektyvumas, kurio matas – sąžiningumas sau, aplinkiniams, palikuonims. Robertas Kapa kategoriškai atmeta bet kokį veidmainystę ir visomis jėgomis bando ją išrauti iš aplinkos realybės, neleisdamas jos į savo pasakojimą.