Ar modernizmas kaip žanras išnyko iki 2023 m.? O gal jis tapo infovirusu, nykstančia sūpuokle ant šnypščiančių bangų, eteriniu neomodernizmu. „Surask medkirtį“ supažindina skaitytojus su Andrejumi Gelianoffu ir jo eksperimentinių apsakymų rinkiniu „Sodas, kuriame gyvena kentaurai“. Šios istorijos, autoriaus negailestingai pagrobtos iš realybės principo, išsaugo mums tą senovinę būseną, kuri XXI amžiaus aušroje beveik visuotinai buvo paaukota būtinybei. Netvarkingas kentaurų sodas, ignoruojantis bet kokią skaitymo patirtį, veda mus netaisyklingais miško takeliais prie labai paprastų dalykų ir žmonių: Bruno Schulzo, Rilke's, Paulo Celano, baltos, plonasienės jūros kriauklės, raudono nemigos širdies plakimo. Ir tai sklandžiai veda prie didžiojo finalo – rinkinio atogrąžų miškų ekosistemos – avangardinio prologo „Kvartetas „Nemirtingumas“, paremto Philipo Glasso 5-ojo styginių kvarteto principais.
Nuo prieškario Drohobičio ir virtualios antikos iki kiberpanko, kurio nusipelnėme, metafizinio vokiečių kalėjimo ir žėrinčių džiunglių, besiribojančių su Super Sargaso jūra.
Nuo Bagdado vagies iki Henriettos Lacks (geriau žinomos kaip deivė HeLa) ir bevardžio Brazilijos indėno, paskutinio iš genties, kuri niekada neturėjo kontakto su civilizacijos demonais. Mes visi pavėluosime į saulėlydį.
Ir jokių sapnų.