€ 11,00
Dorybė vėlesniam laikui
Цнота на потым
Niekada nemaniau, kad man kada nors prireiks savo gyvenimo, kad aprašysiu tai, ką patyriau ir mačiau. Nors dauguma rašytojų būtent taip ir daro. Mano gyvenimas atrodė neįdomus, be įvykių, tuščias, monotoniškas... Tas pats pasakytina ir apie mano darbą, nepaisant to, kad buvau žurnalistas, o tai reiškė, kad visada buvau šalia ir tarp žmonių. Galbūt, kitaip nei kiti, buvau pernelyg kritiškas arba pernelyg reiklus tam, ką patyriau, jei nemačiau tame nieko verto atpasakoti ar užfiksuoti... O šiandien gyvenimas mane įtikina, kad taip nėra. Nes kartu su mano jaunyste praėjo ir ištisa era su savo simboliais, vertybėmis, reikalavimais, savybėmis, herojais, principais, kriterijais ir t. t. Dirbau laikraštyje. Jis buvo korespondentas ir specialusis korespondentas. Iš pradžių jis buvo komjaunimo narys, vadovavo Žemės ūkio departamentui, vėliau – partiniame gyvenime (žinoma, TSKP). Bet kur šiandien yra tas kolūkinis kaimas, kur tie vakarėliai su komjaunimu, apie kuriuos teko rašyti ir kurių vidų patyriau, kukliai tariant, tobulai? Ar verta šiandien apie juos rimtai kalbėti? Ne. Ir lengvabūdiškai, sarkastiškai, pašaipiai – dar labiau. O apie mirusiuosius – arba gerus, arba nieko, prisimeni? Taip ir likau, taip sakant, su prisiminimais ir be jų. Turbūt kaip ir dauguma mano bendraamžių, kurie matė imperijos žlugimą. Ir vis dėlto grįžtu į savo praeitį. Kodėl? Galbūt todėl, kad gailiuosi prarastų gyvenimo metų ir noriu kažkaip save įtikinti, kad jie nėra visiškai prarasti, kad jie yra – žiūrėk! – jų reikėjo ir jie kažką davė.