Priešindamasis interpretacijai ar klasifikavimui, Markas Rothko (1903–1970) buvo žymus menininko visiškos saviraiškos laisvės šalininkas. Nors laikomas vienu iš pagrindinių abstrakčiojo ekspresionizmo judėjimo, iš pradžių susiformavusio Niujorke, veikėjų, Rothko atmetė šią etiketę ir vietoj to reikalavo „visapusiškos patirties tarp paveikslo ir žiūrovo“.

Sekdamas figūrinių darbų repertuaru, Rothko sukūrė savo dabar jau ikoniškas drobes su ryškiais spalvų blokais – raudona, geltona, ochra, kaštoninė, juoda arba žalia. Šiomis mirgančiomis, pulsuojančiomis spalvų masėmis Rothko pabrėžė, kad jis nepašalino žmogaus figūros, o į jos vietą įdėjo simbolius ar formas. Šios intensyvios spalvų formos talpino visą žmogaus būklės tragediją. Tuo pačiu metu Rothko aiškiai suteikė žiūrovui galią atskleisti savo kūrinio išraiškingąjį potencialą. Jis tikėjo, kad „paveikslas gyvena iš bendravimo, plečiasi ir greitėja jautraus stebėtojo akyse“.

Nuo ankstyvojo jo vystymosi iki garsiausių spalvų laukų ši knyga pristato dramatiškų, intymių ir revoliucinių Rothko darbų intelektą ir įtaką.