„Pripažinimai“ (1955) – tai Williamo Gaddiso šedevras, tapęs XX a. Amerikos literatūros šiuolaikinio kanono dalimi ir jau daugiau nei pusę amžiaus permąstomas kaip kūrinys tarp modernizmo ir postmodernizmo. Romanas, sujungęs geriausias abiejų epochų menines technikas. Šis dvilypumas yra maskaradinio romano raktas ir kartu jo prakeiksmas. Trys romano dalys (Hieronymuso Boscho triptiko plokščių skaičius) pasakoja apie Wyattą Gwine'ą, kalvinistų pastoriaus iš Naujosios Anglijos sūnų, talentingą menininką, kuris sudarė faustišką sandorį, kad sukurtų senųjų meistrų kūrinius Niujorko meno sukčiui Rectalui Brownui. Aplink šį siužeto centrą skleidžiasi sudėtinga pasakojimo sistema, apimanti tris dešimtmečius trijuose žemynuose ir nagrinėjanti religiją, alchemiją, raganavimą, meno istoriją, mediciną, hagiografiją, mitologiją, antropologiją, astronomiją, metafiziką ir kitas žinių sritis. Tačiau nepaprasta Gaddžio erudicija, paradoksaliai, atstūmė pirmuosius „Pripažinimų“ skaitytojus, ir tik vėliau šis romanas sulaukė pelnyto pripažinimo. 2022 m., minint 100-ąsias Williamo Gaddžio gimimo metines, „New York Book Review“ serija iš naujo išleido svarbiausius kūrinius, o Vašingtono universitete Sent Luise įvyko didelė konferencija, skirta autoriaus kūrybai. Gaddžio įtaka pasaulio literatūrai dar nėra iki galo suprasta, tačiau, kaip taikliai pastebėjo Cole'as Fishmanas, „Williamas Gaddis galbūt nėra jūsų mėgstamiausias autorius, bet jis tikriausiai yra jūsų mėgstamiausio autoriaus mėgstamiausias autorius“.