Džonatano Littele pasakojimai, pirmą kartą paskelbti leidyklos Fata Morgana, nėra tiek autoriaus garsaus romano „Malonės“ (už kurį 2006 metais jis gavo Gonkūrų premiją) pavyzdžiai, kiek dar vienas jo tyrinėjimų transgresyvios realybės vaisius.

Atrodo, kad nenorėdamas prisirišti prie konkrečios medijos, Littele fiksuoja šią realybę tai žurnalistiniuose reportažuose, tai meninėje prozoje, tai dokumentiniame kine. Ši realybė visada persmelkta smurto. Tačiau jei „Malonės“ sutelktos į pramoninio masto smurtą ir palieka periferijoje intymų gyvenimą, tai Littele pasakojimuose dėmesys kaip tik perkeliamas į pastarąjį.

Šių pasakojimų stilius kartais beveik dokumentinis, kartais itin asmeniškas, vengiantis visko, kas nereikalinga, siekiant įkūnyti žodį. Tie patys vaizdai ir motyvai kartojasi skirtingose kombinacijose, susipindami į tam tikrą raštą, kurį formuoja intensyvumo svyravimai, taip priartindami naratyvą prie muzikos. Pats autorius savo pasakojimus vadina „etydais“ muzikine prasme, tai yra pratimais, padedančiais įvaldyti techniką.