„Derlinga žemė“ – tai paslaptinga žemė, pavaizduota keliuose Paulo Klee paveiksluose ir to paties pavadinimo prancūzų kompozitoriaus bei dirigento Pierre'o Boulezo esė, skirtoje muzikos ir vaizduojamojo meno abipusei įtakai Europos avangardo genijaus teoriniuose darbuose ir meninėje praktikoje. Užaugęs smuikininko ir dainininko šeimoje, Klee gerai išmanė klasikines muzikos formas ir jas naudojo spręsdamas grynai vaizdines problemas. Savo pusiau abstrakčiose kompozicijose jis dažnai remiasi muzikine notacija, vaizduodamas dirigentų, dainininkų ir neegzistuojančių instrumentų figūras, o paskaitose ir kūrinių pavadinimuose griebiasi muzikinės terminijos – taip fugos laikotarpis tampa paveikslo erdve. Savo ruožtu Boulezas Klee mene ir teorijoje randa atramą savo muzikos struktūros ir ritmo tyrimams. Šis nuolatinis mainai, perėjimas tarp muzikos, tapybos ir literatūros, taip pat teorinis griežtumas ir išraiškingas įkvėpimas, anot Boulezo, tampa derlinga bet kokios kūrybos dirva.