Jean-Michel Basquiat legenda tokia pat stipri kaip ir anksčiau. Devintojo dešimtmečio Niujorko sinonimu tapęs menininkas pirmą kartą pasirodė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje su slapyvardžiu SAMO, ant miesto sienų ištaškydamas kandžius komentarus ir fragmentiškus eilėraščius. Jis pasirodė kaip klestinčios pogrindžio scenos, apimančios vaizduojamąjį meną ir grafiti, hiphopą, postpanką ir „pasidaryk pats“ filmų kūrimą, dalis, o šios scenos susitiko klestinčiame meno pasaulyje. Būdamas tapytoju, turinčiu stiprų asmeninį balsą, Basquiat netrukus prasibrovė į nusistovėjusią aplinką ir eksponavo savo darbus galerijose visame pasaulyje.

Basquiat išraiškingas stilius buvo pagrįstas neapdorotomis figūromis ir integruotais žodžiais bei frazėmis. Jo darbus įkvėpė džiazo, bokso ir krepšinio šviesulių panteonas, kuriame pateikiamos nuorodos į paslaptingą istoriją ir gatvės gyvenimo politiką – tad paklaustas apie savo temą, Basquiat atsakė: „karališkoji šeima, didvyriškumas ir gatvės“. 1983 m. jis pradėjo bendradarbiauti su garsiausia meno žvaigžde Andy Warholu, o 1985 m. buvo ant „The New York Times Magazine“ viršelio. Kai Basquiat mirė būdamas 27 metų, jis jau buvo tapęs vienu sėkmingiausių savo laikų menininkų.